Virtualios parodos

 Pristatome Valentino Ruzgio fotografijų parodą "Teisingos fotografijos".

V. Ruzgys fotografija susidomėjo dar prieškariu. Pirmasis jo mokytojas - fotografas Paluobiuose (Šakių r.) Justinas Girkietis, kurio pagalbininku jis dirbo ir jau 1938 m. pats nusipirko pirmąjį fotoaparatą. Nacių okupacijos metais fotografuodavo ir nuotraukas keisdavo į maisto produktus. Pokariu, persikėlęs į Šakius, kartu su žmona dirbo fotoatelje, o taip pat buvo Šakių rajono laikraščio „Draugas“ fotokorespondentas. Plačiau skaitykite čia

Parodą galite aplankyti čia

Pristatome Valentino Ruzgio tapybos darbus.

Gamta buvo mieliausias V. Ruzgio kaip tautodailininko objektas ir tema. Išėjęs į pensiją, jis su malonumu atsidavė šiam pomėgiui. Daugiausiai tapė vaizdus iš praeities, ją pagražindamas, su meile perteikdamas savo mylimo krašto vaizdus. Kartu su žmona, kurią pats nuolat skatino tapyti, surengęs daugiau nei 10 personalinių tautodailės parodų, tapyboje atrado kitokią meninės raiškos galimybę.Plačiau skaitykite čia

 Daugiau galite pamatyti čia

Pristome Artūro Jonausko fototipijų parodą „Maironio pėdsakai Sankt Peterburge“, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos 30-osioms metinėms.

Jonas Mačiulis-Maironis Sankt Peterburge gyveno 19 metų (1888-1909). Studijavo ir profesoriavo Sankt Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Bendradarbiavo leidžiant pirmą, legalų laikraštį lietuvių kalba Rusijoje „Lietuvių laikraštis“, kuris spausdintas Antano Smilgos spaustuvėje. Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčioje, Maironis šv. Mišių metu, į susirinkusius Maironis kreipdavosi lietuviškai. Poetas mėgo lankytis Sankt Peterburge vykusiose dailės parodose.
Artūras Jonauskas – fotografas, menininkas, kuris nuo 2002 m. naudoja įvairius fotografijos spausdinimo metodus kaip savo pasaulėžiūros raiškos instrumentą. Atgaivina senus ir kuria naujus alternatyvius fotografinio atvaizdo raiškos būdus, atrasdamas sąlyčio taškus su spausdintinės grafikos menu. Ypatinga šiandienos misija – aktualizuoti fototipijos spausdinimo būdą (collotype), kaip autoriaus saviraiškos priemonę.
Parodą galite aplankyti čia.

 TREMTIES PARODA "JIE NETURĖJO GRĮŽTI"

1949 m kovo 25-28 dienomis Sovietų Sąjunga, visose trijose Baltijos šalyse vykdė trėmimų operaciją, kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų muša“). Tą 1949 m. pavasarį iš Lietuvos į Krasnojarsko ir Irkutsko ir kitas SSRS sritis ištremta daugiau nei 32 tūkstančiai gyventojų iš visos Lietuvos. 2019 m. Zanavykų muziejus, bendradarbiaudamas su Vilniaus zanavykų bendrija ir jos pirmininku Kęstučiu Vaičiūnu, parengė parodą „Jie neturėjo grįžti…“, pasakojančią apie šiuos trėmimus mūsų krašte.

Parodą galite aplankyti čia.

XX A. 6-7 DEŠ. PAGAMINTŲ DEGTUKŲ DĖŽUČIŲ PARODA

 Degtukai XIX a. antroje pusėje buvo vadinami „sierčikais‘ arba „zapalkais“, kol Jonas Jablonskis įvedė terminą – degtukai.
Degtukų gamybos pradžia Lietuvoje – XIX a. vidurys. Vieni iš seniausių minimų šaltiniuose fabrikų – nuo 1874 m. Klaipėdoje veikęs degtukų fabrikas "Balkan" ir 1876 m. pradėjęs veikti degtukų fabrikas Ukmergėje. 1884 m. Lietuvoje veikė penki degtukų fabrikai – vienas Vilniaus gubernijoje ir keturi Kauno gubernijoje.
Degtukų fabriko statyba tarpukario Lietuvoje, Kauno priemiestyje, Mikalinavos kaime, užbaigta 1926 m. pabaigoje, bendrovė pradėjo savo veiklą 1927 m. pradžioje. Pirmaisiais metais pagamino jau 9 mln. dėžučių degtukų. Lietuviški degtukai kainavo ganėtinai brangiai (10 centų už dėžutę – 50 vienetų). Uždraudus naudoti žiebtuvėlius, o žiebtuvėlių akmenukams nustačius ypač didelius muitus, degtukai tapo populiaria kontrabandine preke, nelegaliai vežama iš kitų šalių. Kai tuo tarpu sovietmečiu, degtukų dėžutė kainavo vieną kapeiką, neretai jomis parduotuvėje būdavo atiduodama smulki grąža.
Vėlesniu laikotarpiu Lietuvoje degtukus gamino tik „Liepsnos“ fabrikas Kaune. Sovietmečiu akcinės bendrovės "Liepsna" pavadinimas keitėsi kelis kartus ir priklausė įvairioms žinyboms. 1958 m. fabrikas įtrauktas į medžio apdirbimo kombinato „Startas“ sudėtį ir nuo 1959 iki 1975 m. degtukus gamino šiuo pavadinimu. Nuo 1975 m. fabrikas tapo „Kauno baldų“ įmone ir atgavo savo senąjį pavadinimą. Nepriklausomoje Lietuvoje „Liepsnos“ fabriką 2006 metais įsigijo „VP Market“, o 2007 metais degtukų gamyba perkelta į Baltarusiją.
Degtukų dėžučių etiketės yra vienos smulkiausių grafinio dizaino pavyzdžių, tačiau dėl šimtatūkstantinių tiražų dažnai vadinamos įtakingiausiomis ir plačiausiai žinomomis. Sovietinėje sistemoje ant degtukų dėžučių esančių iliustracijų buvo skleidžiama daug propagandinių idėjų ir programų. Etiketėse, be informacijos apie gamintoją, spausdinti įspėjimai, patarimai, saugaus elgesio instrukcijos. Informacija skleidžiama spalvotose etiketėse, pateikiant pagirtinus ar peiktinus pavyzdžius bei naudojant sutartinius ženklus, trumpas frazes. Siūlome ir Jums susipažinti su keletu XX a. 6-7 deš. pagamintų degtukų dėžučių, kurios saugomos Zanavykų muziejaus fonduose.

Parodą galite aplankyti čia

Virtualios parodos portale www.limis.lt

Šventi paveikslėliai Zanavykijoje

„Šventieji paveikslėliai“ arba „abrozdėliai“ (lenk. obraz – paveikslas) išpopuliarėjo XIX a., kai atsirado techninės galimybės spausdinti didelius jų kiekius. Paveikslėliai daugiausia buvo naudojami kaip priemonė įtvirtinant šventųjų kultą, taip pat ir kaip edukacinė priemonė. Dabar šie paveikslėliai – dažniausiai sentimentali relikvija, liudijanti mūsų senolių pamaldumą.

Šiai virtualiai parodai atrinkta 16 Zanavykų muziejaus fonduose saugomų šventų paveikslėlių, kurie atspindi Zanavykijos žmonių religinio gyvenimo praktikas ir maldingumą. Kai kurios šių devocionalijų išgyveno karus, tremtis, ilgą laiką buvo saugomi maldaknygėse ir kitose knygose.

Šventuosius paveikslėlius-korteles žmonės gaudavo įsijungę į Maldos apaštalavimo, Švenčiausiojo Sakramento broliją, Tretininkų ordiną ir kitas religines organizacijas. Tradiciniais tapę primicijoms skirti paveikslėliai tarpukario metais buvo spausdinami Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Sovietmečiu kunigystės šventimus gavusių kunigų primicijoms paminėti skirti paveikslėliai Lietuvoje buvo spausdinami nelegaliai (pogrindžio sąlygomis). Jie dažniausiai yra atspausdinti ant prastos kokybės popieriaus, tekstai pablukę, tačiau turinys aktualus. Juose kartais buvo aktualizuojamos ir patriotinės nuostatos, pvz., „Dievui, Bažnyčiai, Tėvynei!“

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šventi naujosios kartos kunigų paveikslėliai dažniausiai buvo spausdinami Italijoje. Jie pasižymi leidybos kokybe ir povatikanine liturgijos dvasia išreikšta simbolika. Tai paveikslėliai su asmeniškomis dedikacijomis religinio gyvenimo progomis, ar maldingais atsidūsėjimais, kurie tiesiogiai atliepia paveikslėlio vaizdą: „Sopulingoji motina – Kentančių motinų paguoda.“

Išskirtinis eksponatas šioje parodoje yra paveikslėlis su Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės atvaizdu ir pritvirtintu audinio gabalėliu, kuris buvo lietęs šventosios kūną ir pagal Bažnyčios tradiciją, laikomas III laipsnio relikvija. Parodą galite aplankyti  čia

Asmenukė. Fotomenininko Alfonso Zoko kūryba

Tautodailininkas ir fotomenininkas Alfonsas Zokas gimė 1929 m. Šakių rajono Slavikų valsčiaus Kriaučėnų kaimo amatininkų šeimoje. Sovietmečiu dirbo tuometinėje milicijoje, neakivaizdžiai studijavo N. Krupskajos vardo liaudies universitete Maskvoje. Laisvalaikiu domėjosi menu, pats tapydavo, piešdavo, droždavo iš medžio ir fotografuodavo. Nuo 1968 m. priklausė Tautodailininkų sąjungai, 1976 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu. Šakių rajone buvo surengtos kelios jo tapybos darbų ir fotografijų parodos.

A. Zokas buvo netipinė asmenybė. Daugelis jį prisimena kaip vienišių ir keistuolį, turėjusį išskirtinę išvaizdą, todėl lengvai atpažįstamą, bet taip niekieno iki galo ir nepažintą. Jis eksperimentuodavo su fotografija, pats gamindavo fotoaparatus, jais ir fotografuodavo.

Daugelyje A. Zoko nuotraukų yra įamžinti gimtojo krašto vaizdai ir kasdienio gyvenimo akimirkos. Kai kuriose jis yra įsiamžinęs prie savo kūrinių, greta paminklų, pastatų, jam svarbių Šakių rajono vietų. Yra nuotraukų, kuriose matome fotografą kartu su jo draugais ir bičiuliais. Daugelis tokių nuotraukų labai primena šiuolaikines asmenukes. A. Zokas fotografijas kruopščiai aprašydavo, lyg būtų kalbėjęs šiuolaikinėmis grotažymėmis. Tuose aprašuose kasdienine leksika trumpai apibūdinama nuotraukose įamžinta vieta, išvardijami užfiksuoti objektai, apibūdinama užfiksuoto vaizdo nuotaika.
A. Zokas mirė 2008 metais.
Šiai virtualiai parodai atrinkta 18 jo fotodarbų ir dviejų jo padarytų fotoaparatų („Svajonė 75“ ir „Akiratis“) skaitmeniniai vaizdai. Parodą galite aplankyti čia.

KRAITINIAI BALDAI

Zanavykų muziejuje saugomi XVIII a. pr.–XX a. pr. valstiečių kraitiniai baldai, atspindintys ne tik materialinę, bet ir dvasinę liaudies kultūrą. Kraitis buvo svarbus ekonominę ir socialinę jaunosios padėtį nusakantis elementas. Jį sudarė jaunosios drabužiai, patalynė, baldai ir kt.

Pats seniausias Zanavykų muziejuje saugomas kraitinis baldas – kraitlovis. Kraitlovis – lovys su antvožu, skirtas kraitiniams audiniams ir drabužiams laikyti. Kraitloviai buvo naudojami iki XIX a. I pusės. Vėliau juos pakeitė naujos formos kraitiniai baldai – skrynios ir kuparai, kuriuose taip pat buvo saugomi audiniai, išeiginiai drabužiai, į ritinius susuktos drobės. Kuparais vadintos skrynios su išgaubtais antvožais (dangčiais). Skrynios antvožas – plokščias. Skrynių bei kuparų viduje būdavo įtaisomas prieskrynis, į kurį dėdavo dokumentus, maldaknyges, papuošalus, žiedus, įvairias mielas smulkmenas. XVIII a. II pusėje kraitiniai baldai buvo dekoruojami polichromine tapyba: augaliniais ir gyvūniniais ornamentais. Nuo XIX a. pabaigos – štampuotine technika: štampais, pagamintais iš ropės, bulvės, buroko ar medžio. Zanavykų skrynių priekinė plokštuma ir antvožas padalinti į du, rečiau – tris, puošybos laukus, tapytus augaliniais ornamentais. Skrynios arba kuparo šonai dekoruoti taškais, brūkšneliais ir eglutėmis. Populiariausios fono spalvos – ruda, mėlyna, žalia.

 Zanavykų kraitinių baldų parodą galite aplankyti čia.

PRIJUOSTĖS

Zanavykų muziejaus darbuotojos parengė ir pristato virtualią parodą „Zanavykų tekstilė. Prijuostės“
Prijuostė – ryškiausia ir savičiausia zanavykų išeiginio moterų kostiumo dalis. Liaudies tradicijoje ji sieta su moters padorumu ir vaisingumo siekiu. Zanavykų muziejuje saugoma šešiolika prijuosčių, kurios atspindi skirtingų laikmečių madą. Virtualioje parodoje pristatomos prijuostės pagamintos XIX a. II p.–XX a. 4–7 dešimtmečiais.

Prijuosčių parodą galite aplankyti čia.

E. RUZGIENĖS PAVEIKSLŲ PARODA

Tautodailininkės E. Ruzgienės virtualią paveikslų parodą galite apžiūrėti  čia.

Ankstesnės

 Mūsų krašto tautodailininko Roko Stepulaičio virtualią parodą galite apžiūrėtčia.

Lygintuvų (prosų) virtualią parodą galite apžiūrėtčia.