Fotografas, tapęs Zanavykijos vaizdus

     Šių metų kovo 20 d. sukako 100 metų, kai Šilgalių k. (Jankų valsčius) gimė fotografas ir tautodailininkas Valentinas Ruzgys (1920–1998). Ankstyvoje vaikystėje V. Ruzgys tapo našlaičiu. Nuo mažens buvo gabus ir domėjosi menu. 1937 m. jau dirbo gizeliu pas Jurgį Nemčinską, tuo metu tapiusį Paluobių Šv. Angelų Sargų bažnyčią. Ilgainiui gabiam mokiniui buvo leista pasireikšti ir pačiam. Bažnyčios presbiterijoje įkomponuotas „Jeruzalės“ vaizdas ir angeliukai palubėje buvo savarankiški V. Ruzgio darbai. Deja, per daugelį metų ir dėl bažnyčios remonto šie vaizdai neišliko.

     Su fotografija Valentinas susipažino taip pat Paluobiuose, pas ten dirbusį fotografą Justiną Grikietį, kuriam padėjo daryti nuotraukas ir pats mokėsi fotografuoti. Šis amatas jam taip patiko, kad jau 1938 m. įsigijo fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti. Prasidėjus karui, fotografijos tapo ir būdu išgyventi. Po karo su žmona Elena Kamštaityte-Ruzgiene atvyko į Šakius ir dirbo fotoatelje. Beveik du dešimtmečius (1965–1979) buvo rajono laikraščio „Draugas“ fotokorespondentu. Totalitarinės sistemos anksti suprato vaizdų medijų galią ir naudojo ją saviems propagandiniams tikslams. V. Ruzgys sovietinio saugumo ne kartą buvo verčiamas fotografuoti išniekintus laisvės kovotųjų kūnus[1].

      Kaip savo prisiminimuose apie to meto fotografo darbą ir pokalbyje su Bernardu Aleknavičiumi pasakoja pats V. Ruzgys, jam atvykus į kolūkį ar į kitą įstaigą, viskas prieš objektyvą buvo surežisuota, ir tik retais atvejais iškildavo sovietinės nomenklatūrai skirti netikėti klausimai[2]. Žinant, kad tuo laiku Šakių rajone nebuvo kito periodinio laikraščio ir „Draugas“ buvo beveik vienintelis rajono aktualijas atspindintis informacijos šaltinis, galima teigti, kad beveik du dešimtmečius į save ir kitus zanavykai žiūrėjo per Valentino Ruzgio fotoobjektyvą. Jis fotografavo ne tik propagandai skirtus planinės kolūkio ekonomikos pasiekimus, bet ir žmonių portretus. Pastebėtina, kad laikraštyje pasitaikydavo neutralių gamtos ir miesto motyvų.

      V. Ruzgys daug fotografuodavo keliaudamas po Lietuvą ir ne tik. Asmeniniuose albumuose – ne tik šeimos portretai, bet ir gamtos vaizdai iš nelietuviško peizažo (Krymas, Sočis).

      Atrodo, kad gamta buvo mieliausias ir V. Ruzgio kaip tautodailininko objektas ir tema. Išėjęs į pensiją, jis su malonumu atsidavė šiam pomėgiui. Daugiausiai tapė vaizdus iš praeities, ją pagražindamas, su meile perteikdamas savo mylimo krašto vaizdus. Kartu su žmona, kurią pats nuolat skatino tapyti, surengęs daugiau nei 10 personalinių tautodailės parodų, tapyboje atrado kitokią meninės raiškos galimybę. 

                                      Muziejininkė Vida Endriukaitytė. 2020-04-15

[1] Novužės krašto vaikai. T. 3. P. 177.

[2]Aleknavičius B. „Saulėtas ruduo“ // Pajūrio zanavykas. Klaipėdos zanavykų bendrijos seimelio puslapis. Nr. 32 (134); Vakarų ekspresas. Nr. 40. 1996 m. rugpjūčio 16 d. P. 17.

 Valentinas Ruzgys. Nuotrauka iš asmeninio Elenos Ruzgienės albumo.

 Iš asmeninio Elenos Ruzgienės albumo.

 Zanavykijos lygumose. 1978 m. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

 Paveikslas. Marijos dangun ėmimas. Autorius Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

 Paveikslas. Vandens malūnas. Autorius Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

 Paveikslas. Be pavadinimo. Autorius Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

 Paveikslas. Gedimino pilis. 1990 m. Autorius Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

 Paveikslas. Parko kampelis. Autorius Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

Teisingos fotografijos. Valentinas Ruzgys.

      Sovietmečiu fotografijos menas, kaip ir fotografų veikla, buvo griežtai kontroliuojamas: „Komunistų partijos diktatui pavaldžių institucijų – Kultūros ministerijos ir Glavlito struktūrų, profesinių ir kūrybinių organizacijų, tad menas, tiesiogiai priklausantis nuo politikos, neturėjo jokių sąlygų ir terpės neįteisintai veiklai. Viešoji erdvė buvo kontroliuojama, tad visuomenę pasiekdavo filtruota ir ideologiškai atrinkta fotografų kūryba.“[1] Savo knygoje apie fotografiją sovietmečiu Margarita Matulytė pastebi, kad pagrindiniai sovietmečio fotografijos meno pajungimo sistemai principai buvo nubrėžti dar 1934 m., kai Stalino iniciatyva buvo suformuluoti fotografijos meno darbuotojams skirti tikslai, kurie sėkmingai galiojo visą sovietmetį. Vieni pagrindinių, fotožurnalistams skirtų, reikalavimų buvo: „konkretumas, operatyvumas, fakto atvaizdavimas su „meniniu teisingumu“[2]. Todėl vartydami senus laikraščius ir žurnalus mes matome tą „teisingą“ realybę, kurią prieš fotoobjektyvą ar filmavimo kamerą kūrė to meto sistema. Fotožurnalizmas sutapatinamas su fotografijos menu, nes pasitarnauja diegiant socrealizmo principus.

      Valentinas Ruzgys (1920-1998) dirbo Šakių rajono laikraščio „Draugas“ fotokorespondentu nuo 1965 m. iki 1979 m. Daugelis šakiečių į to meto realybę žvelgė būtent per šio fotografo fotoobjektyvą. Tačiau, kaip visi, kurie tuo metu buvo sistemos dalis, jis nebuvo fotografas, laisvas kurti kaip noris, kaip ir tie, kuriuos jis fotografavo. Ir pats autorius tai tikrai suvokė. 1996 m. interviu su Bernardu Aleknavičiumi jis užsimena, kad atvykus fotografuoti kolūkio ar kitos įstaigos buvo aišku, kad viskas specialiai paruošta: „Viskas taip surežisuota, sudėliota į eilutes, ir rajono funkcionieriai džiaugiasi, kad taip gerai gyvena kolūkiečiai.“[3]

 Grupė kinofikacijos darbuotojų. 1979. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

Kidulių tarybinio ūkio mitingas pasmerkti Kinijos politiką. 1979. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

Kidulių tarybinio ūkio mitingas pasmerkti Kinijos politiką. 1979. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

       V. Ruzgys fotografija susidomėjo dar prieškariu. Pirmasis jo mokytojas - fotografas Paluobiuose (Šakių r.) Justinas Girkietis, kurio pagalbininku jis dirbo ir jau 1938 m. pats nusipirko pirmąjį fotoaparatą. Nacių okupacijos metais fotografuodavo ir nuotraukas keisdavo į maisto produktus. Pokariu, persikėlęs į Šakius, kartu su žmona dirbo fotoatelje, o taip pat buvo Šakių rajono laikraščio „Draugas“ fotokorespondentas.

 Endrius ir Aldona Banaičiai. 1979. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

 Antanas Janušaitis. 1978. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

      Zanavykų muziejaus fonduose saugomi keli šimtai V. Ruzgio negatyvų, nuotraukų, kurios buvo publikuotos „Draugo“ laikraštyje. Parodai atrinkti 32 negatyvai. Paliktos originalios, laikraštyje tuo metu publikuotos paantraštės.

      Parodai atrinktus vaizdus galima skirti į tris dalis. Pirmoji – vaizdai su aiškia propagandine mintimi. Tai kolūkio derliaus šventės, laimingi naujakuriai greta savo namų, kolūkio ar įmonių darbininkai savo darbo vietose (ferma, kino teatras ar kt.). Kita dalis fotografijų – portretai. Šiose fotografijose sovietinis pilietis vaizduojamas kaip žmogus savo darbu naudingas visuomenei: šaltkalvis prie staklių, melžėjos prie pieno bidonų, traktorininkai laukuose prie technikos ir pan. Trečioji grupė - gamtos vaizdai. Ir nors pastarieji atrodytų galėtų būti patys neutraliausi, tačiau dažnai ir jie pristatomi kaip sovietinio žmogaus laimėjimai prieš gamtą, o tai aiški žinia apie progresą: nudrenuoti laukai, modernia technika vykdoma sėkminga sėjos pabaiga.

      Pastebėtina, kad V. Ruzgio portretinės nuotraukos pačios geriausios ir charakteringiausios. Jis konservatyvus savo žvilgsniu, išlaiko kompozicijos pagrindus, tačiau neieškojo naujų raiškos būdų, nors nuotraukos darytos jau vėlyvojo brežniavinės stagnacijos krizės laikotarpiu, kai Lietuvos meninės fotografijos mokykloje jau apčiuopiamos postmodernizmo apraiškos.[4]

 Brigyta Juknaitienė. 1979. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

Ona Bruožienė. 1978. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų. 

 Antanas Dailidė. 1978. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

       Viena ryškiausių – Brigytos Juknaitienės nuotrauka. Jos figūra griežtai išryškinta juodos baltos spalvos kontrastu. Moteris žvelgia į fotografą tiesiai, be pakilaus patoso, matosi darbo nuvargintos rankos, susisiautusi baltą chalatą, kuris nėra tvarkingai išlygintas ir todėl netobulas. Langas už jos nugaros puoštas nerta užuolaida, su nuoroda į moterišką erdvę. Kitos portretinės nuotraukos, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonių, prikausto pagautu tiesiu žvilgsniu, kuris ir atskiria juos nuo tikrovės, kurioje gyvena.

      Išėjęs į pensiją, V. Ruzgys sugrįžo prie tapybos, kurią buvo pamėgęs jaunystėje. Kartu su žmona, kurią taip pat drąsino tapyti, surengė daugiau nei dešimt personalinių darbų parodų. Dažnas paveikslų motyvas – gamtos vaizdai, jau neegzistuojantys miesto kampeliai, iš prisiminimų kylanti praeitis. Dažnai šie tautodailininko darbai tarsi atliepia anksčiau darytas nuotraukas, rudenėjančius laukus, ežero vaizdą, kelią per Zanavykijos lygumas.

 Rudenėjančiuose laukuose. 1979. Fotografas Valentinas Ruzgys. Iš Zanavykų muziejaus fondų.

      Totalitarinė ideologija suformavusi naują altrealybę, kurią įvairiomis žodžio ir vaizdo formomis diegė sovietinė kultūra. Vienas veiksmingiausių šio proceso įrankių – fotografija, nes pagavi savo prigimtimi ir įtikinama forma. Siekiant pabrėžti pozityvų socialistinės santvarkos įvaizdį, pasitelktas socialistinio realizmo metodas, kai manipuliuojama objektyvia realybe ir kuriamas mitologizuotas pasakojimas apie tai, kas yra sovietinis žmogus, kokios jo vertybės ir kaip darniai pagal jas funkcionuoja visa socialinė visuma.[5] Todėl žvelgiant į praeities vaizdus, pavojinga pasiduoti vien nostalgijai, neprisimenant objektyvios realybės ir praleidžiant pro akis kultūrinį, politinį to meto kontekstą. Į sovietmečio fotoreportažus reikia žvelgti dvigubai atkoduojant to meto realybės ir idealo sluoksnius.

      Visą virtualią parodą galite pamatyti čia:

https://www.behance.net/gallery/95417989/Teisingos-fotografijos

       Muziejininkė Vida Endriukaitytė, 2020-04-16 

[1]Margarita Matulytė: „Lietuvos visuomenė nebuvo totaliai sovietizuota ir paversta zombiais“ // http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-16-margarita-matulyte-lietuvos-visuomene-nebuvo-totaliai-sovietizuota-ir-paversta-zombiais/75469

[2] Matulytė M. Nihil obstat. Lietuvos fotografija sovietmečiu. Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2011. P. 122.

[3] Aleknavičius B. „Saulėtas ruduo“ // Pajūrio zanavykas. Klaipėdos zanavykų bendrijos seimelio puslapis. Nr. 32 (134); Vakarų ekspresas. Nr. 40. 1996 m. rugpjūčio 16 d. P. 17.

[4] Matulytė M. Ten pat. P. 136.

[5] Matulytė M. Ten pat. P. 327.